Kodėl aš dar nesinaudoju Ubuntu

Prieš kažkiek ten laiko mano kompas gavo dar vieną operacinę - Ubuntu. Jos diską gavau paštu užsisakęs iš shipit.ubuntu.com. Pirmą kartą įrašęs susidūriau su problema, kurios metu iš GRUB meniu pasirinkęs Windows Vista krovimą nusiųsdavau sistemą į nokautą. Su Donato ir Ubuntu help’o pagalba viską sutvarkiau, ir dabar (jau senokai) turiu dvi visiškai operatyvias operacines sistemas.

Kaip bebūtų, kad ir kokia Linux sistema man kieta ir kaip ji man bepatikų, 95% laiko praleidžiu Windows aplinkoje. Kodėl? Net pats nežinau. Nors GRUB meniu Windows opcija pati paskutinė, kažkaip automatiškai kraunantis kompui nuvairuoju iki jos. Sesės, kurios naršo kai aš būnu darbe, irgi kratosi joms nepažįstamos Linux sistemos. Milijonus kartų joms rodžiau, kokia paprasta ir intuityviai perprantama ji yra, tačiau nepavyko įtikinti. Jau įsivaizduoju, kaip iškilus mažiausiai problemėlei sulaukčiau skambučio („Nerandu Word’o!!!“).

Visiškai suprantu, kad pateisinimo šiai mano nuodėmei nėra (ir nuodėme ją laikau tik aš). Pirmoji ir bene didžiausia problema Ubuntu yra kažkoks keistas zvirbimas ar dūzgimas, sklindantis iš kolonėlių arba ausinių. Tačiau vistiek, kadangi visada klausausi muzikos, jis nesigirdi. Mane absoliučiai veža Ubuntu valdymas, išvaizda ir greitis. Prie to paties, neveža tai, kad foobar neturi Linux versijos.

Tačiau kodėl aš vis dar naudoju tą prakeiktą Vistą? Nežinau. Tikriausiai čia puikiai tinka patarlė „Įpratimas - antras prigimimas“. Tie visi Windows bajeriai, „Plug and Play“, „Drag and Drop“ etc (nors visa tai netgi geriau realizuota naujausiose Linux distribucijose) taip įaugę į kraują, kad net kalbėdamas apie operacines sistemas apskritai pasakau „windowsai“.

P.S. Šis įrašas yra pasiteisinimas prieš Donatą. Pažadu, pasitaisysiu. :)

Darbai, viešieji ir privatieji - kas geriau?

Esu beveik visiškai įsitikinęs, kad neįmanoma vienreikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Paskutinių kelių mėnesių situacija keičia visų požiūrį į darbą. Atrodo, dar prieš kelis metus turėjom didelį pasirinkimą, visos kavinės, statybos, privačios įmonės išskėstom rankom priiminėjo darbuotojus, mažindami ir taip nedidelį bedarbių skaičių, tuo tarpu dabar praktiškai visi dreba dėl savo darbo vietos. Iš draugų, pažįstamų ir kolegų plaukiančios naujienos apie atleidimus iš darbo drąsos taipogi neprideda. Dar blogiau, jei atleidimo lapelį gauni pats - kas toliau? Kaip ieškoti darbo? Juk pats vargu ar susiieškos.

Darbo biržoje šiuo metu irgi ne pyragai. Į „geresnes“ vietas taiko po keliasdešimt kvalifikuotų darbininkų, su kuriais konkuruoti - labai sunku. Žinant Lietuvos valdininkus ir valstybės tarnautojus, galima drąsiai spėti, kad kyšininkavimas ten klesti. Kas geriau „patepa“, tas ir geresnę vietą turi. Ką daryti tiems, kurie visą gyvenimą dirbo vieną darbą, ir staiga atsidūrę bedarbių eilėje turi arba persikvalifikuoti (kas beveik pensijinio amžiaus sulaukusiam žmogui yra itin sunku), arba eiti dirbti to, kas nereikalauja jokios kvalifikacijos.

O kas nereikalauja jokios kvalifikacijos? Statybos ir viešieji darbai. Dėl pirmojo, žinoma, galime ginčytis, tačiau pats ilgai dirbau pagalbiniu darbuotoju, todėl iš dalies žinau, koks ten darbas. Viešieji darbai? Taip, skamba kaip oranžinė liemenė ir beržų šakų šluota, tačiau bent jau minimalias pragyvenimui reikalingas išlaidas gali užsitikrinti. O ir darbas - ne laivus iškraudinėti, ipod’ą į ausis ir šiūruoji šaligatvius. Gėda, nesmagu prieš kaimynus, bet pinigai - visų vienodi.

Viešieji darbai: bausmė ar išeitis?

Garsas ir tyla

Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse

Kai garsas permuša tylą

Kartais būna, kad visiškoj tyloj pasigirdęs triukšmas visiškai nenustebina ir neišgąsdina - sakytum, būtų perspėjęs iš anksto, kad tuoj sudrums harmoniją ir tvarką. Ir pasveikini jį lengvu šyptelėjimu, tarsi sakydamas „sveikas pagaliau atvykęs“. Iš didžiulio triukšmo patekęs į sąlyginai tylią aplinką, nors tau ir puikiai pažįstamą, išgirsti dalykus, kurių anksčiau negirdėjai: lempų ūžimas, kompiuterio kietojo disko traškėjimas (prie kurio jau buvai pripratęs), bendradarbio rašiklio skrebenimas ant popieriaus lapo. Netgi nuosavas kvėpavimas.

Kiek iš jūsų yra prabudę ryte likus kelioms sekundėms iki žadintuvo signalo? Išjungi jį, nueini darytis kavos ir staiga, kažkuriuo momentu pagalvoji - kodėl? Kuri tavo smegenų (o gal ne jų?) dalis suveikė kaip žadintuvas? O kai tai kartojasi kelias dienas iš eilės? Savaites? Žadintuvo laiko kaitaliojimas nepadeda - kad ir ką bedarytum, atsikeli prieš jam suskambant.

Neoriginaliai, bet pavasariškai

Pabandyk paskutiniu metu kam nors užsminti apie moteris - būsi nurašytas kaip dar viena pavasario auka. “Ė, hormonai siaučia?”, “Ė, ir tau pavasaris?”. Bet taigi tai - kuo normaliausias ir logiškiausias veiksmas šiuo laikotarpiu - ieškotis moters. Ne dėl tų visų krizių ir kitų keiksmažodžių, o dėl oro. Taip, dėl pavasario, tačiau ne dėl to, kad saulė pakaitino pakaušį ir ten keli vingiai išsitiesino (tam turiu natūralią plaukų uždangą), o dėl to, kad būtų žiauriai nesąmonė tokį gerą orą palikti neišnaudota. Kai taip šilta ir gera lauke, nesinori nieko kito, kaip griebti dėžutę alaus ir mauti kur nors į parką, išsitiesti atokaitoje ir žiūrėti, kaip Neryje atsispindi šviesa.

Taksi ir horoskopai

Kiekvienam patariu turėti savo pastovią taksi kompaniją. Paskutiniu metu girdisi kalbos, kad Vilniaus savivaldybė žada naikinti naktinius autobusus, kurie važinėdavo penktadieniais ir šeštadieniais, todėl grįžti iš klubų ir kitų pasilinksminimų bus įmanoma tik taksi. Beje, vienas tų naktinių autobusų man yra itin patrauklus, nes gyvenu prie pat troleibuso žiedo, kuris yra galinė to maršruto stotelė, tad jei pavargęs nuo šokių užsnūsti, vairuotojas maloniai pažadins. O ir kainuoja tik tris litus.

Man taksi kompanijos ieškotis nereikia - gal šiek tiek iš įpročio, tačiau daugiausia dėl paslaugų kokybės naudojuosi vienos kompanijos taksi paslaugomis. Su ja mano firma turi pasirašiusi sutartį vežioti darbuotojus  iš ir į darbą, todėl ir laisvalaikiu pagal defaultą renku jų numerį. O ypač toje firmoje man patinka vienas vairuotojas - sąlyginai jaunas, tačiau su puikiais vairavimo skillais, ir žinoma, kas yra svarbiausia - klausantis labai gerą muziką. Šiandien ryte mane pasitiko su Disturbed :-) Į darbą nuvažiavau su vėjeliu ir dar geros nuotaikos pasikroviau.

Beje, horoskopai yra įdomus dalykas, tačiau tik tada, kai skaitai vakare, ir gali palyginti: ai jo, čia gal ir tiesa, o čia visai marazmas. Man horoskopus atstoja šviesoforai - jei važiuojant tiesia gatve, pvz Ukmergės, kaip užprogramuoti visi šviesoforai rodo žalią lempą, vadinasi, diena bus tikrai gera. Dienos kokybė menksta lempai raudonėjant. Šįryt tik gal koks šeštas šviesoforas paraudonavo - gal ne taip jau ir blogai?