Sekmadienis

Sekmadienis - tai diena, kai dirbti yra bauda. Kitomis dienomis tai daryti yra visai pochou.
Keltis sekmadienį 3:30 - kažkas labai žiauraus. Ir 5:00 atvažiuoti į darbą tam, kad išskraidintum vieną lėktuvą, ir pirmojo sulauktum tik 12:05 - taipogi LABAI žiauru.
Ir kai per naktį parsiųstas Star Wars Jedi Knight - Jedi Academy kažkodėl nusprendžia nepasileisti, ir tenka užstatyti siųstis dar vieną žaidimo dalį tikintis, kad dabar viskas bus gerai - taipogi kažkas su polėkiu.
Ir prisiminti, kad kažko nepadarei, tačiau yra sekmadienis, ir tai padaryti nelabai įmanoma. Tas irgi yra žiauru.
Ir visai nelinksmina tai, kad geriausias draugas vakar grįžo iš Vokietijos, nors tai ir yra labai gerai. :-)

Grand barako tūsas №1

Nesumeluosiu pasakydamas, kad vakar absoliutiškai pakėlėme baraką į orą.

Atsikėlėm tik kokią dvyliktą dienos, pradėjom ruoštis, nešti baldus. Kokią trečią valandą kambaryje liko tik šaldytuvas ir lova, kurią pavertę šonu gavome barą, visai tinkamą vartojimui. Įsukome neono lempą, dar keli paskutiniai štrichai, paskutiniai atiduoti kvietimai, alcohol-run’as ir mes pasiruošę.

Penktą pasirodė pirmosios dalyvės, per pusę valandos maždaug visos ir suėjo. Sakau visos, nes tik panelės su kvietimais buvo :-) Tik metęs žvilgsnį į kambarį supratau, kad žada būti nepakartojamas vakaras - panelės nestoviniavo pasieniais, o iškart puolė šokti, vaišintis, vienžo - linksmintis. Mes dar dieną gavome leidimą iš bendrabučio vedėjos, a la „galite daryti tūsą“, tad muzikos labai tyliai neleidome. :-) Žinoma, nepraėjus net valandai nuo tūso pradžios prasidėjo nepasitenkinimas, kad neleidžiame eiti rūkyti. Kai kurios panelės įsigudrino rūkyti kitame bloko kambaryje, tačiau buvo griežtai įspėtos >:( O taip, aš kartais būnu piktas.

Žinoma, vėliau visi tam kambaryje ir rūkėm, jei netingėjom eit į lauką. Brendis, degtinė, kažkokie spalvoti gėrimai liejosi laisvai, Aurimas ir Tomas, kurie stovėjo už baro, darbo trūkumu tikrai nesiskundė. Niekas nepyko dėl sudaužytos brendžio puslitrinės, nes dar vistiek buvo daromi keli neplanuoti alcoholio reidai. Nuotaika buvo nepakartojama, tiek laimingų veidų vienoj vietoj paskutinį kartą mačiau tik po Man Utd - Chelsea rungtynių :-)

Visgi pabaiga atėjo nelauktai - niekaip negalėjau patikėti, kad jau prabėgo šešios valandos! Atrodė, kad ką tik pradėjom. Šokau kaip niekada bendrabutyje neteko, dėl ko dabar sunkoka vaikščioti - kojas skauda. Smagiausia tai, kaip merginos vaikinus šokdino - o gal tai buvo atvirkščiai :) Kaip bebūtų, dėmesio trūkumu anaiptol nė vienas nesiskundėme. Kai kuriems jo gal kiek ir perdaug buvo :-)

Visi atsiliepimai, kuriuos girdėjau iš pakviestųjų, buvo hyper-teigiami. Maždaug „blem, kad dažniau tokių būtų, kaip niekas anksčiau nesugalvojo, mes irgi taip darysim“. O aš klausau, šypsau į ūsą ir galvoju „O kas daugiau, jei ne mes?“. Atrodytų, kad vieninteliai gyventojai barake esam. Matyt, yra lengviau ir paprasčiau susirinkti į didijį bloko kambarį, susėsti ratu ant lovų ir sukti ratu brendžio ar degtinės butelaitį, negu įdėti šiek tiek pastangų ir padaryti šventę, kuri dar geras kelias savaites bus pagrindinė pokalbių tema tarp dalyvavusių ir nepakviestų (kurių, be abejo, atsiprašome - kambarys ne guminis).

Rytas, be abejo, nebuvo iš tų, kur atsisėdi lovoje, pasirąžai ir sakai „Velnias, kaip puikiai miegojau!“ :-) Atsikėliau ne savo kambaryje (nes manajame baldų nėra), puikiai prisiminiau, kad užmigau su panele, o atsibudęs radau ją kitoj lovoj - sakė, bloga pasidarė. Perėjau per kambarius, kur miegojo kolegos organizatoriai, prižadinau daugumą, sakau, reikia eiti tvarkytis. Aišku, pirma parūkėm, atsigėrėm kavos, ir tik tada, kupini jėgų ir ryžto atsidarėme kambario, kuriame vyko visas veiksmas, duris. Pirmas vaizdas daug optimizmo nesuteikė.

Nekaltas praeivis pagalvotų, kad tai - kokia nors bomžų lindynė, geriausiu atveju - nuo gaisro nukentėjęs kambarys: Už baro - didžiulė krūva butelių, jų šukių, maišelių, vienkartinių stiklinaičių. Visa „šokių aikštelė“ buvo nubarstyta baltų popieriaus lapų skiautelėmis, kurios labai tvarkoj atrodė naktį šviečiant neonui - deja, ryte ir dienos šviesoje taip gražu nebuvo. Teko vos ne visas tas skiauteles gramdyti nuo grindų, sulaistytų brendžiu, degtine, alumi, kitais neaiškios paskirties ir sudėties skysčiais. Visgi, kiek paprakaitavę išplovėme grindis, išnešėme šiukšles (ačiū Evelinai), išgėrėm dar kavos, vėl parūkėm. Nešti baldų atgal į kambarį jau neberizikavom - pagiringos nuotaikos sakė, kad šis reikalas gali baigtis blogai :)

Dar paskutinį kartą išgėręs kavos su Agnyte (ir pas ją pavalgęs :) išlėkiau į darbą, kur dabar ir esu. Kaip bebandyčiau pasinerti į darbo reikalus, prieš akis iškyla vakar dienos vaizdai. Buvo visiškas pankrokas. Neilgai truks, kol padarysim №2, prižadu sau ir jums. Ir šįkart reikės suderinti taip, kad Eimantė galėtų dalyvauti - sakė, labai gailisi, kad teko dirbti vakar vakare. :-)

Vardas į paveiksliuką, ir apie dar kai ką

Va taip va. Paverčiau savo vardą paveiksliuku. Gal ir nieko, tik niekaip neperprantu tokio vertimo algoritmo, kaip ir nemanau, kad esu panašus į tą daiktą paveiksliuke. Na, nieko tokio.

Darbe perėjau medicininę komisiją. Tiksliau, pamatavo kraujospūdį ir palingavo galva, kai pasakiau, kad blogai matau. Dar visokios alergijos, traumos, ir tvarkoje viskas. Tipo sveikas, good to go. Tvarkoje tai tvarkoje.

Vakar vakare, prieš užmiegant, su kambarioku išgimdėm planą apie kitą savaitę būsiantį grand-barako-tūsą. More details coming up, in the mean time - darbas. Užpisa.

Rytas kaip rytas

Nepaisant to, kad miegojau gana neramiai, rytas - gana įdomus. Kėliausi 2:30, o išėjęs į balkoną parūkyti mačiau, kaip vienam kaimynų lange žybčiojo televizoriaus šviesa - kažkas dar nemiega, o aš JAU nemiegu. Ką gi, pats pasirinkau tokį kelią.

Veiksmo buvo ir per rytinius įlaipinimus, šiek tiek lakstymo, šiek tiek parkių dėl vėluojančių keleivių. Rytas kaip rytas.

Iš darbo eisiu kiek anksčiau, kokiom pora valandų. Gal susitiksiu su kuo nors, nes taip iškart nesinori traukti pas seses, nebus ką veikti. Gal į bendrabutį kompiuterį pasiimti nuvažiuosiu. Velniaižin. :-)

Ilgas sekmadienio rytas

Rytas kaip rytas, tik sekmadienis. Atrodytų, reikia gulėti lovoje iki mažiausiai vidurdienio ir visą dieną namie vaikščioti su pižama ir šlepetėmis, o vakare su drauge eiti gerti arbatos į „Skonį ir kvapą“, tačiau NE. STOP. Valdis šiandien kėlėsi 3:35, nusiprausė, paskaitė Google Reader RSS srautą su kavos puodeliu rankoje ir 4:25 su cigarete rankoje jau leidosi žemyn, kur jo laukė taksi mašina. Tada Naujininkuose paėmė vieną bendradarbę, Užusienyje - dar vieną, ir 4:58 jau buvom oro uoste. Tik čia, atvykimo salėje, vyksta filmavimas! Einam, žmonių milijonas, kaip būna vakarais, kai beveik vienu metu maždaug dešimt lėktuvų leidžiasi. Kažkaip ne vietoj ir ne laiku ten pasijaučiau. Ir dar pasirodo, viena draugė toj „masofkėj“ dalyvavo. SMS parašė. Deja, turėjau išbėgti skrydį laipinti, tai nepavyko susitikti.

Ilga pastraipa, kaip ir ilgas rytas. Dabar einu, atidarysiu darbo dieną. Geros jos ir Jums.

Kažką čia Valdis nusišnekėjo…

Liūto irštva, deja, patiria “irštvų tuštėjimo metą”. Kuo toliau, tuo rečiau ir galiu ką nors parašyti, ir turiu galimybę. Bendrabutyje internetas - žiauresnis negu žiaurus. Atsimenu, visą vasarą NĖ KARTO nebuvo dingęs, ir siųsdavo nesuprantamai dideliu greičiu, tačiau tik atėjus rudeniui (ir keliolika kartų padidėjus vartotojų skaičiui) ryšio kokybė ne tik suprastėjo, bet jos beveik išvis neliko. Ne internetas, o visiškas nulis. Čia yra, čia nėra. Per valandą dingsta keliasdešimt kartų, o mes vistiek naudojamės, jam dingus laukiam, kol atsiras vėl, ir galėsim kam nors ką nors parašyti, arba kol užsikraus youtube filmukas. Baisu, žiauru ir nesuprantamai mazochistiška, tačiau tokia realybė.

Vakar su Aurimu ir Pauliumi buvom kine, žiūrėjom “Sakalo akį”. Visai žiūrimas ir klausomas filmas, jei nepaisysim kiek sci-fi siužeto ir pabaigos, po kurios norėjosi atsistojus sušukti: “Massive Fail!”. Labai nustebino, kai dar rodant prieš-filmines reklamas vienas vaikinukas, sėdėjęs pirmoje eilėje staiga atsistojo ir dainuodamas (ar šūkaudamas) “I like to move it move it” išėjo iš salės. Visų sustingusius žvilgsnius ir pražiotas burnas išbaidė pasigirdę reklamos žodžiai: “Jis išėjo, nes jam svarbiausia - muzika”. Staiga pasigirdo juokas ir visi lyg it atsikvėpė: “So that’s what this is all about”. Pliusas akropolio kinui už kūrybiškumą. Ir už “Marytės ir Onutės”, dviejų valytojų reklamą, raginančią po seanso išsinešti šiukšles. Deja, saviškes pamiršau po kėde :-(

Grįžę iš kino parsivežėme po nedidelį kiekį alaus ir pažiūrėjome (dar vieną, jau ketvirtą, nes prieš važiuodami į kiną žiūrėjome “Karštas galvas” ir “Tristaną ir Izoldą”) filmą “Love actually”. Kaip jau rašiau vienai panelei šiandien - it’s the best love-movie ever. Taškas.

Rytoj ryte - į darbą. Penktą ryto jau būsiu oro uoste. Su šia mintim galvoje einu miegoti.
P.S. Kažkur nukišau savo Packard Bell Audio Dream empėtrioškės usb laidą. Radusiam - bokalas ekstros. :-(