Gavnopolis

Jau įraše apie batus minėjau, kad vakar buvau Gavnopolyje. Pačios išvykos tema buvo dovanų artimiesiems pirkimas, tačiau everything got out of hand. Man - nauji batai, dar nužiūrėjau marškinius ir kaklaraištį (mano naujas fetišas), sesė - dar krūvą niekniekių. Taip slankiojau paskui sesę („nu užeinam čia, gal kas naujo bus“), ir stebėjau.

Pastebėjimas: batų parduotuvė „Danija“, būrelis moterų matuojasi batus sėdėdamos, o šalia stovi jų vyrai/draugai, tačiau nutaisę tokias minas, kad atrodo, lyg kas nors juos kate devynuodege plaktų. Šyptelėjau, nes panašiai jaučiausi.

Pastebėjimas du: kažkuri vaikiškų žaislų parduotuvė (būna ir nevaikiškų žaislų parduotuvių, tik jos vadinasi „Senukais“), jauna pardavėja - konsultantė padeda vidutinio amžiaus moteriai.
- O ten tas mėlynas, kur akys didelės - Batmanas?
- Ne, tai - Spaidermenas.
- A, tai man Supermeno nereikia…

Tai tiek. Darbas beveik prasidėjo.

Nauji batai

Nusipirkti naujus batus man - žygdarbis. Nešiojau senuosius tol, kol visai ant manęs neužpyko. Vakar, ta proga, kad vistiek buvau Lietuvos “pramogų sostinėje” Gavnopolyje, užsukau į vieną iš milijono batų parduotuvių ir nusipirkau naujus. Nelabai mėgstu stoviniuoti, galvoti, svarstyti, lyginti ir kitaip gaišti laiką pirkdamas daiktą: atėjau, pamačiau, patiko - pasimatavau, tinka - imu. Simple as that.

Tačiau nusipirkti batus yra tik dalis žygdarbio. Reikia išmokti su jais vaikščioti, o tai prilygsta Lozoriaus prisikėlimui. Ir žinoma, ypač tada, kai lauke minusas, lengvai pašalę ir su naujais batais esi kaip karvė ant ledo. Ta proga eidamas į taksi vos neprisėdau.

Kaip bebūtų, nors ir sunku priprasti, naujų batų reikia. Ir tai, kad juos nusiperki, prideda papildomų pasitenkinimo savimi taškų.