Gavnopolis

Jau įraše apie batus minėjau, kad vakar buvau Gavnopolyje. Pačios išvykos tema buvo dovanų artimiesiems pirkimas, tačiau everything got out of hand. Man - nauji batai, dar nužiūrėjau marškinius ir kaklaraištį (mano naujas fetišas), sesė - dar krūvą niekniekių. Taip slankiojau paskui sesę („nu užeinam čia, gal kas naujo bus“), ir stebėjau.

Pastebėjimas: batų parduotuvė „Danija“, būrelis moterų matuojasi batus sėdėdamos, o šalia stovi jų vyrai/draugai, tačiau nutaisę tokias minas, kad atrodo, lyg kas nors juos kate devynuodege plaktų. Šyptelėjau, nes panašiai jaučiausi.

Pastebėjimas du: kažkuri vaikiškų žaislų parduotuvė (būna ir nevaikiškų žaislų parduotuvių, tik jos vadinasi „Senukais“), jauna pardavėja - konsultantė padeda vidutinio amžiaus moteriai.
- O ten tas mėlynas, kur akys didelės - Batmanas?
- Ne, tai - Spaidermenas.
- A, tai man Supermeno nereikia…

Tai tiek. Darbas beveik prasidėjo.

Nauji batai

Nusipirkti naujus batus man - žygdarbis. Nešiojau senuosius tol, kol visai ant manęs neužpyko. Vakar, ta proga, kad vistiek buvau Lietuvos “pramogų sostinėje” Gavnopolyje, užsukau į vieną iš milijono batų parduotuvių ir nusipirkau naujus. Nelabai mėgstu stoviniuoti, galvoti, svarstyti, lyginti ir kitaip gaišti laiką pirkdamas daiktą: atėjau, pamačiau, patiko - pasimatavau, tinka - imu. Simple as that.

Tačiau nusipirkti batus yra tik dalis žygdarbio. Reikia išmokti su jais vaikščioti, o tai prilygsta Lozoriaus prisikėlimui. Ir žinoma, ypač tada, kai lauke minusas, lengvai pašalę ir su naujais batais esi kaip karvė ant ledo. Ta proga eidamas į taksi vos neprisėdau.

Kaip bebūtų, nors ir sunku priprasti, naujų batų reikia. Ir tai, kad juos nusiperki, prideda papildomų pasitenkinimo savimi taškų.

Kalėdinių nuotaikų persmelkta krizė, ar krizės persmelktos Kalėdos?

Seniai seniai, prieš gerus dvidešimt vienerius metus, kai tūlos pilietės pilve užsimezgė gyvybė, kuri dabar jau užaugo ir rašo šį blogą, tai naujai gyvybei buvo sodinamos charakterio savybės. Ir subtilybės. Tada, per kažkokį keistą nesusipratimą ar susipratimą, jam nebuvo įsodintas genas, kuris atsakingas už kalėdines nuotaikas, keistą obsesiją visiems linkėti „gerų švenčių“ ar pulti į depresiją nežinant ką nupirkti buvusiam kolegai, su kuriuo galbūt susidursi kokiame nors senų pažįstamų susibūrime. Trūksta jam dar ir to genų bloko, kuris atsakingas už grožėjimąsi kičiškai papuoštomis eglutėmis Vilniuje, ar aikčiotų pamačius, kaip mirkčioja girliandos parduotuvių vitrinose.
Kalbant abstrakčiai, nesuprantu Kalėdų. Visi rėkte rėkia, kad tai turi būti rami šeimos ramybės ir susikaupimo šventė, tačiau viskas, ką matau, tai šurmulį, skubėjimą, stresą, maniją pirkti, kaupti ir keistą fetišą visiems kalėdiniams niekučiams, kurių pilna Pilies gatvė ir didieji prekybos centrai.
Matyt, tai ne tik paveldimumo ar natūralios alergijos masinei beprotystei kaltė. Šias Kalėdas gali apkartinti ir cinizmo jų adresu pridėti tai, kad rytoj galiu sulaukti skambučio iš darbo, kad per du mėnesius turiu atsisveikinti. Etatų mažinimas, krizė, pizė. Vien tuo gyvenant, vien tai girdint ir tik tom temom su aplinkiniais tekalbant gali imti norėtis atsiriboti nuo visko aplinkui. Televizija, radijas, bulvarinė spauda - visa tai galiu drąsiai palikti praeičiai. Nebežiūriu, nebeskaitau, nebeklausau. Neįdomu. Tik kaip atsiriboti nuo to, kas taip drastiškai darko viską, kuo gyvenu? Darbas, kainos, žmonės. Visur jaučiasi ta pati nuotaika: Vsem chana, nu nam - krizė.
Pradėjau Kalėdomis, o baigiau krize. Kaip gaila bebūtų, ši krizė bus daugelio dalykų pabaiga.

Maxima

“Lietuvoje veikiančios mažmeninės prekybos rinkos lyderės MAXIMA LT, UAB pardavimai per pirmuosius devynis šių metų mėnesius augo 28,4 proc. ir sudarė beveik 4,7 mlrd. Litų. Tai yra šiek tiek nei 1 mlrd. litų daugiau nei tuo pačiu 2007 m. laikotarpiu.” (maxima.lt)

Jau kažkaip nejuokinga darosi. Einu į maximą vištienos ir riešutų pirkt.