Kažką čia Valdis nusišnekėjo…

Liūto irštva, deja, patiria “irštvų tuštėjimo metą”. Kuo toliau, tuo rečiau ir galiu ką nors parašyti, ir turiu galimybę. Bendrabutyje internetas - žiauresnis negu žiaurus. Atsimenu, visą vasarą NĖ KARTO nebuvo dingęs, ir siųsdavo nesuprantamai dideliu greičiu, tačiau tik atėjus rudeniui (ir keliolika kartų padidėjus vartotojų skaičiui) ryšio kokybė ne tik suprastėjo, bet jos beveik išvis neliko. Ne internetas, o visiškas nulis. Čia yra, čia nėra. Per valandą dingsta keliasdešimt kartų, o mes vistiek naudojamės, jam dingus laukiam, kol atsiras vėl, ir galėsim kam nors ką nors parašyti, arba kol užsikraus youtube filmukas. Baisu, žiauru ir nesuprantamai mazochistiška, tačiau tokia realybė.

Vakar su Aurimu ir Pauliumi buvom kine, žiūrėjom “Sakalo akį”. Visai žiūrimas ir klausomas filmas, jei nepaisysim kiek sci-fi siužeto ir pabaigos, po kurios norėjosi atsistojus sušukti: “Massive Fail!”. Labai nustebino, kai dar rodant prieš-filmines reklamas vienas vaikinukas, sėdėjęs pirmoje eilėje staiga atsistojo ir dainuodamas (ar šūkaudamas) “I like to move it move it” išėjo iš salės. Visų sustingusius žvilgsnius ir pražiotas burnas išbaidė pasigirdę reklamos žodžiai: “Jis išėjo, nes jam svarbiausia - muzika”. Staiga pasigirdo juokas ir visi lyg it atsikvėpė: “So that’s what this is all about”. Pliusas akropolio kinui už kūrybiškumą. Ir už “Marytės ir Onutės”, dviejų valytojų reklamą, raginančią po seanso išsinešti šiukšles. Deja, saviškes pamiršau po kėde :-(

Grįžę iš kino parsivežėme po nedidelį kiekį alaus ir pažiūrėjome (dar vieną, jau ketvirtą, nes prieš važiuodami į kiną žiūrėjome “Karštas galvas” ir “Tristaną ir Izoldą”) filmą “Love actually”. Kaip jau rašiau vienai panelei šiandien - it’s the best love-movie ever. Taškas.

Rytoj ryte - į darbą. Penktą ryto jau būsiu oro uoste. Su šia mintim galvoje einu miegoti.
P.S. Kažkur nukišau savo Packard Bell Audio Dream empėtrioškės usb laidą. Radusiam - bokalas ekstros. :-(