Apie alkoholį, rusus ir skraidymą
Rusijos aviacijoje negeria tik „autopilotai“
Kai prieš keletą metų dirbau statybose Vilniuje (tiesėme vandentiekį į Vichy vandens parką), brigadoje turėjome neprastą ekskavatorininką. Vadino jį Gambulia. Nebuvo jis senas, gal virš keturiasdešimt, tačiau burnelę išmesti mėgdavo. Ekskavatoriaus kabinoje visada turėdavo puslitrį, ir visada įpildavo. Draugiškas žmogus.
Per pietų pertrauką eidavome į vagonėlį pavalgyti. Dar likus pusvalandžiui iki pietų meto kas nors subėgiodavo iki Lukoil’o parnešti spanguolinės. Kartais, tiksliau dažnai, tokių subėgiojimų būdavo daugiau, nei vienas. O kai jau pavalgydavome ir išgerdavome, grįždavome prie darbo. Gambuliai, kaip dabar pamenu, sunki būdavo ta atkarpa nuo vagonėlio iki ekskavatoriaus, tačiau mes buvome draugiška brigada, ir kas nors iš mūsų padėdavo jam.
Dėl ko aš tai pasakoju, ir kuo tai susiję su viršju paminėta nuoroda? Mat pirmomis darbo dienomis aš mūsų šaunųjį ekskavatorininką mėgindavau atkalbėti nuo darbo tokioje būsenoje. Tačiau sulaukdavau tokio atsakymo: “Aš girtas geriau vairuoju, nei tu blaivas vaikštai”. Ir tikri gerai vairavo. Per tą mėnesį, kurį aš dirbau toje brigadoje, suknežino tik kelis vamzdžius, gal tik vieną ar du šulinio žiedus ir apysenį nivelyrą. Pastarasis dėl mūsų neapdairumo.
Filed under asmeniškumai, darbas | Comments (2)Darbai, viešieji ir privatieji - kas geriau?
Esu beveik visiškai įsitikinęs, kad neįmanoma vienreikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Paskutinių kelių mėnesių situacija keičia visų požiūrį į darbą. Atrodo, dar prieš kelis metus turėjom didelį pasirinkimą, visos kavinės, statybos, privačios įmonės išskėstom rankom priiminėjo darbuotojus, mažindami ir taip nedidelį bedarbių skaičių, tuo tarpu dabar praktiškai visi dreba dėl savo darbo vietos. Iš draugų, pažįstamų ir kolegų plaukiančios naujienos apie atleidimus iš darbo drąsos taipogi neprideda. Dar blogiau, jei atleidimo lapelį gauni pats - kas toliau? Kaip ieškoti darbo? Juk pats vargu ar susiieškos.
Darbo biržoje šiuo metu irgi ne pyragai. Į „geresnes“ vietas taiko po keliasdešimt kvalifikuotų darbininkų, su kuriais konkuruoti - labai sunku. Žinant Lietuvos valdininkus ir valstybės tarnautojus, galima drąsiai spėti, kad kyšininkavimas ten klesti. Kas geriau „patepa“, tas ir geresnę vietą turi. Ką daryti tiems, kurie visą gyvenimą dirbo vieną darbą, ir staiga atsidūrę bedarbių eilėje turi arba persikvalifikuoti (kas beveik pensijinio amžiaus sulaukusiam žmogui yra itin sunku), arba eiti dirbti to, kas nereikalauja jokios kvalifikacijos.
O kas nereikalauja jokios kvalifikacijos? Statybos ir viešieji darbai. Dėl pirmojo, žinoma, galime ginčytis, tačiau pats ilgai dirbau pagalbiniu darbuotoju, todėl iš dalies žinau, koks ten darbas. Viešieji darbai? Taip, skamba kaip oranžinė liemenė ir beržų šakų šluota, tačiau bent jau minimalias pragyvenimui reikalingas išlaidas gali užsitikrinti. O ir darbas - ne laivus iškraudinėti, ipod’ą į ausis ir šiūruoji šaligatvius. Gėda, nesmagu prieš kaimynus, bet pinigai - visų vienodi.
Viešieji darbai: bausmė ar išeitis?
Filed under asmeniškumai, darbas, visuomenė | Comments (2)
Sveiki atvykę į mano kampelį internete. Aš esu Liūtas, o jūs svečiuojatės mano Irštvoje. Šioje irštvoje daugiausia rašau savo socialinio gyvenimo, interneto, blogosferos temomis, tačiau visada esu atviras naujovėms ir ieškau naujų potyrių. Ačiū, kad lankotės, nepamirškite užsiprenumeruoti RSS.